no longer~

I no longer seek refuge

In approval of others

In the fake lovely comments

That hold no truth.

I no longer find solace

In sharing my feelings

In talking to those who “should know better”

Instead of just feeling.

I no longer find comfort

In the arms of my lovers

In the depths of my heart

That are fragments of my own imagination.

I no longer find contentment

In the further, distant future

That is supposedly better than tomorrow

And now is just a ticket to get there.

I no longer find peace

In thinking that ignorance is bliss

In stuffing my emotions back to my heart

To the point where they feel like disease.

I no longer count on

Spontaneously made promises

Hopeful smile or gaze

Instead of holding onto a branch of my own

Whilst being drowned in the midst of a stream of

my

own

fate.

I found faith when I thought there was none

In the abyss of my solitude.

Little did I know,

It was a blessing in disguise

Brought by my angels in forms of white butterflies,

11:11s and 222s.

I no longer seek truth

Where it does not exist –

And that’s from without.

All is within.

Advertisements

Queer belonging

I do not wish my life to be linear.

I want it to be a wrinkle in time,

Passing one at the time,

Collage of fleeting moments

Recorded, preserved

And cruised by others

In search of collective memory.

A flaneur,

The bohemians…

Will become my true friends,

And we will paint our queer belonging

In the future

We do not yet have,

But subconsciously own

And can call home.

*

The impact of beautiful works in queer theory I am currently reading ~

Ghost

I’m tired of a constant, unfeasible desire,

Of being ghost of my own imagination,

Of magnetic attraction

To the warmth of your skin

That belongs to someone else.

My passion is unfathomable,

Hidden, prisoned, abandoned –

I forgot it exists

Until your gaze awakened it

In all its being.

I pray to all gods

To leave my heart alone

But they chose to tear it apart

With the fire

That instead of extinguishing

I ignited.

I’m tired of

Someone’s love

Being ghost

Of my own infatuation.

Maybe

Writing about you

Makes me feel closer

Two what we could be

For standing next to you

Makes me crave

Either always being by your side

Or an absolute solitude.

ežeras

Bėgioju maždaug kas antrą rytą. Atsikėlus anksti keikiu save dėl tokio savęs ‚kankinimo‘, bet išėjusi į gryną orą jaučiuosi dėkinga. Prieš šešias vasaras, kai gyvenau Tauro Rago miestelyje (Tauragėje), bandžiau pabėgioti kelis kartus kai Lietuvą užplūdo karščio banga. Netoli tetos namų, kuriuose tada svečiavausi, buvo nedidelis ežeras, visų ‚zumpe‘ pramintas. Ten nusigauti reikėjo kopti į smėlio kalną, ant kurio buvo traukinių bėgiai, už kurių reikėjo labai atsargiai nubėgti žemyn gan pavojingu skardžiu. Smagiausia ten būdavo eiti su visa šeimyna dėl papildomo saugos jausmo. Mano didžiausia baimė buvo bėgiai ir pražūtingi traukiniai, kurių, žinoma vengdavome. Tą karštą vasarą, nusprendžiau bėgti iki pat vadinamosios ‚zumpės‘. Buvo rytas, gal dešimta valanda, ir temperatūra jau siekė 25C+. Nuo karščio oras virš traukinio bėgių akyse raibuliavo. Perėjus bėgių ir skardžio kliūtį, pradėjau nuodugniai bėgti su muzika ausyse (tikriausiai klausiausi kokio Deadmau5). Nuo karščio širdis piestu stojosi. Vienintelė mintis, kuri palaikė mano greitį bent kas dvi minutes buvo – ‚tik pasiek ežerą.‘ Lyg ten būtų buvęs koks amžino gyvenimo eleksyras. Nu ir pasiekiau ežerą, kuris dienos metu buvo labai drumzlinas nuo suniokoto dugno smėlio, bet ryte, be jokių plaukikų, vanduo buvo skaidrus it koks nušveistas permatomas deimantas. Dienos metu jis jau buvo nemaloniai įšilęs, o ryte toks gaivus ir šaltas – absoliuti dievo dovana karštą vasaros dieną po mirtingo pabėgiojimo. Dabar tas ežeras yra 2,400 kilometrų toliau nuo manęs. Nepaisant to, bėgiojant rytais miestelyje be ežero, kad iškęsčiau bent penkias minutes be sustojimo kartoju sau – ‚tik pasiek ežerą‘.

also found here

Homesick (again)

Those who live at home

Who are able to work at home

Who are able to love

To laugh

To speak

At home

Are the lucky ones.

By home I don’t mean the four walls

With family pictures on them.

By home I mean homeland

With its vast green fields

With the language your heart beats to

With the roads you’d walk

With your eyes closed.

Homeland is like this fine lover

That knows your notes

And how to play them

When you’re far away.

 

But God knows

My heart is weeping

Because

I was torn away

From where I belong.